„Išėjau iš jurtos pririnkti malkų. Leidausi per sniegą. Klampoti reikėjo apie penkis kilometrus. Štai tada ir išvydau ją. Tolumoje, kur susilieja žemė ir dangus, tarp pilkų debesų švystelėjo siaurutis aukso ruoželis. Žiūrėjau į gintarinę švytinčią juostą ir šypsojausi. Saulė sugrįžo.

Užsimerkiau. pajutau šalia savęs Andrių.

– Mudu dar susitiksim, – pasakė jis.

– Taip. Aš dar tave pamatysiu, – sušnibždėjau. – Tikrai pamatysiu.

Kyštelėjau ranką į kišenę ir sugniaužiau jo akmenėlį.“

Lina tremtyje išgyveno tikrą pragarą, tačiau viltis, kaip tas saulės spindulys, pasirodęs tarp pilkų debesų, neleido jai pasiduoti.

Ji nepasidavė.

Tikėjimo ir vilties!

Ana Narmontaitė, 7a.

Nupiešta kompiuteriu, perskaičius Rūta Šepetys kūrinį „Tarp pilkų debesų“